2017 m. Kanų kino festivalyje filmą „Floridos projektas“ (Florida project, 2016) pristatęs režisierius Seanas Bakeris pelnė vieno įdomiausių šiandienos nepriklausomų JAV režisierių vardą. Lietuvoje viešėjęs „Kino pavasario“ svečias teigė manantis, kad kinas gali pakeisti žmonių mąstymą ir net gyvenimą. Savo filmuose iš labai arti šiandienos Amerikos socialinę realybę rodantis S. Bakeris kukliai šypteli: „Turiu pripažinti, kad esu nepataisomas optimistas“. Bastūnai, bedarbiai, transvestitai, per anksti suaugę vaikai ir mes (tie, kurie vargu ar išdrįstume užkalbinti juos gatvėje) susitinkame purpuriniais atspalviais nuspalvintuose „Floridos projekto“ kadruose.
Režisierius sako, jog kurti tikrovę atspindinčius filmus yra iššūkis. „Nesunku susukti filmą, kuris labai niūriai nušviestų skaudžias realijas, tačiau nemanau, kad tai teisingas kelias siekiant paveikti žiūrovus. Būtų neteisinga ir neatsakinga socialines problemas vaizduoti iš privilegijuotųjų perspektyvos: nesvarbu, kokiai socialinei klasei priklausome, visi esame žmonės“, ‒ sako S. Bakeris. Jo pastebėjimu, šiandienė JAV ‒ ypač kapitalistinė: visos „tobulo“ gyvenimo istorijos sukasi aplink žmones, pasiekusius išsvajotąją gerovę per finansinę sėkmę. Tuo tarpu S. Bakerio kinematografija pasakoja apie tuos, kurie savo gyvenimą stato ant labai trapaus finansinio pamato, balansuodami tarp moralinių ir materialinių šiandienos pasaulio dilemų. Kažkas dėl kelių šimtų dolerių skolos gali netekti gyvybės, kažkas desperatiškai ieško pinigų sumokėti nuomai, dar kažkam atsitiktinai rasti banknotai reiškia išsipildžiusius troškimus. „Siekiu humanizuoti problemiškus charakterius ir padėti žiūrovams bent trumpam pabūti kito kailyje. Kartais pačiam atrodo, kad turėčiau sustoti, nes visi mano filmai apie bėdžius!“ ‒ kalba S. Bakeris.
Seano Bakerio kinematografija pasakoja apie tuos, kurie savo gyvenimą stato ant labai trapaus finansinio pamato. Pats režisierius užaugo itin privilegijuotoje aplinkoje, tarp Niujorko ir Naujojo Džersio. Nors jį supo mylinti šeima, berniukas iš arti stebėjo spartų žemiausios ekonominės klasės augimą ir socialinius kontrastus: „Kol Niujorke klestėjo bohema, mano namų kaimynystėje vyko aršūs protestai ir riaušės. Turiu pastebėti, kad didžioji dalis JAV visuomenės yra išstumta už subalansuotos ekonomikos sistemos ribų“. Būtent apie tai ir kalba 2016 m. sukurtas naujausias S. Bakerio filmas „Floridos projektas“.
Laimingiausios vietos užribyje
Prieš septynerius metus scenaristė režisieriui atsiuntė straipsnį apie Walto Disney’aus pramogų parką Floridoje, Kisimio mieste, juosiančius įvairiaspalvius motelius, kuriuose verda „nematomų benamių“ gyvenimas. „Nematomi benamiai“ (angl. invisbile homeless) – tai Amerikoje plačiai paplitęs gyvenimo būdas, kai itin mažas pajamas gaunančios ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčios šeimos priverstos glaustis ankštuose moteliuose. Ironiška, jog Disney’aus parkas vadinamas laimingiausia vieta vaikams žemėje, o už jo tvoros skurde auga ateities kartos. Daug kas skeptiškai reagavo į S. Bakerio idėją sukurti filmą apie tokį marginalų gyvenimo būdą. Tačiau rezultatas – humoro persmelkta istorija, kuriai šviesos suteikia vaikai. Šiuo pasakojimu siekta atskleisti nacionalinio masto JAV nekilnojamojo turto krizės problemą.
Filme vaizduojami vaikai yra tokie patys kaip visur: kol jų tėvai bando sudurti galą su galu, jie žaidžia futbolą mašinų stovėjimo aikštelėje, erzina kaimynus. „Dirbdamas su vaikais pastebėjau, kad maždaug nuo 11 metų amžiaus kardinaliai pasikeičia jų požiūris į gyvenimą. Bręsdami jie supranta, kuo jų šeimos kitokios. Mano filmo aktoriai – dar mažyliai, naivūs ir tyri svajotojai, kuriems reikia tiek nedaug: motinos meilės, draugų, žaidimų, porcijos ledų…“ ‒ kalba S. Bakeris, „Floridos projekto“ vaikus vadinantis ypatingais. Štai Mooney (ją vaidina septynmetė Brooklynn Prince) paskutinėje filmo scenoje vaikiškai pravirksta, tačiau ir toliau profesionaliai vaidina. Filmuodamas mažuosius aktorius režisierius nenorėjo jiems vadovauti, kad jie nesijaustų, jog jam dirba: „Mes pavogėme iš šių vaikų vasarą, o vasara būna tik kartą metuose. Tačiau tai smulkmena pagalvojus apie tai, į kokį vagysčių ir rizikos kupiną suaugusiųjų pasaulį netrukus įžengs tikrieji Walto Disney’aus parko šešėlio gyventojai.“
Tarp tikrovės ir fikcijos
Galima sakyti, kad meninis kinas S. Bakeriui yra tarsi masalas auditorijai, padedantis jam perteikti svarbią žinią ir išreikšti savo pilietinę poziciją. „Gal išgyventi svetimą realybę būtų kančia ir nuobodybė, jei būčiau pateikęs „Stebuklų šalies“ motelio kasdienybę kaip dokumentiką. Mėgstu naratyvą, fikciją, estetiką, esu pasakotojas, snobiškai iki išnaktų montuojantis savo filmus. Mėgaujuosi tokia kūryba, kuri balansuoja tarp tikrumo ir paralelių, kur susipina tikras gyvenimas ir surežisuotos provokacijos“, ‒ atskleidžia režisierius.
Vienoje „Floridos projekto“ scenoje Mooney mama Halley, kurią vaidina lietuvių kilmės aktorė Bria Vinaitė, turėjo gatvėje pardavinėti kvepalus. S. Bakeris prisipažino, kad filmuojant šią sceną jis sušnabždėjo aktorei į ausinę: „Bria, eik prie vyro kairėje ir bandyk įpiršti jam prekę“. Ji neryžtingai pasuko vyriškio link, bijodama būti palaikyta keistuole. Rezultatas – nesuvaidinta situacija, atspindinti realijas ir provokuojanti diskusiją: vyriškis nuperka kvepalus, nes nori padėti jaunai mamai, tačiau tuo pačiu metu tampa šešėlinės ekonomikos sistemos dalimi. „Kinas yra galinga priemonė keisti žmonių gyvenimą ir mąstymą, ‒ įsitikinęs S. Bakeris. – Pirmiausia jis atlieka edukacinę funkciją – galbūt po įtaigaus filmo žmonės į situaciją žvelgs kitomis akimis, matys problemas ir jų sprendimo būdus, atskirs politikų galimybes nuo saldžių pažadų. Kinas teikia apčiuopiamą naudą: pavyzdžiui, vienam mano filmo aktoriui prestižinis universitetas suteikė studijų stipendiją. Argi tai ne stebuklas žmogui, kuris niekada neišgalėtų sau leisti mokytis?“
Didžiuoju „Floridos projekto“ laimėjimu režisierius vadina faktą, kad filmo žiūrovai iki šiol susisiekia su juo ir domisi, kaip galėtų padėti „Stebuklų šalies“ gyventojams. Į vietinės labdaros organizacijos įkurtą fondą reguliariai pervedamos pinigų sumos, skirtos paramai. „Filmuose, kaip ir gyvenime, man patinka laimingos pabaigos. Tačiau žiūrovai turi įjungti savo vaizduotę, atverti jusles ir patys jas susikurti, nes laimės nenusipirksi“, ‒ teigia S. Bakeris. Kol „Floridos projektas“ keliauja po visą pasaulį, režisieriaus galvoje jau sukasi kito filmo idėja. Jis irgi bus paremtas tikrais charakteriais, nesuvaidintomis situacijomis, aktualiomis problemomis: „Neteigiu, kad šiandienos kinas privalo būti socialiai atsakingas, bet asmeniškai man, kad ir kaip kartais to norėčiau, būtų sunku kurti beprasmius filmus.
Bang bang, Silvija
Interviu publikuotas 2018 06 24 “IQ life”
