Režisierių Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės dokumentinį filmą „Geras gyvenimas“ (Švedija, Lietuva, Suomija) matėme festivalyje „Nepatogus kinas“. Filmas patraukė šiandienai aktualia tema – analizuojama bendruomeniško būsto (ang. co-living), kuriame žmonės gyvena kurdami savo verslus, idėja. Dešimtys jaunų žmonių iš viso pasaulio čia apsistoja mėnesiais mažuose kambariuose, tikėdamiesi, kad pažintys, koncentruotas dėmesys ir bendraminčių aura padės jų verslo svajonėms tapti realybe. Režisierės daugiau nei metus praleido Stockholme, kuriame nuolat lankėsi vienoje tokių erdvių ir kalbino jos įkūrėjus ir gyventojus, siekiant susidaryti vaizdą apie tokio gyvenimo privalumus, minusus bei perspektyvas.
Lietuviams dar nedaug pažįstamas toks gyvenimo būdas, kai žmonės jungiami vieno tikslo savirealizuotis, buriasi į bendruomenes, kuriose gyvena degdami idėja kurti. Didmiesčiuose egzistuoja vos keletas tik tam skirtų erdvių, kuriose savarankiškai dirbantys gali išsinuomoti stalą ir bent dalinai jaustis didelio progresyvaus organizmo dalimi. Galbūt dėl to filmo peržiūra susilaukė lavinos nusistebėjimų ir publikos klausimų: „kaip jaunuoliai gali gyventi kapsulės dydžio kambariuose, ar jiems netrūksta asmeninės erdvės, kiek kainuoja nuoma tokiame būste, ar grandiozinis projektas kurti tokias bendruomenes visame pasaulyje pasisekė?“
Tuo metu pasaulyje ši idėja ne naujovė – tai žinomo verslininko Adamo Neumanno (JAV) ir jo įmonės „WeWork“ principų įkvėptas gyvenimo būdas, kur darbas didelėse bendrose erdvėse kupinose pramogų, tampa liberalios idealogijos dalimi. Neseniai Apple Tv + matytas mini serialas „WeCrashed“ (2022) kvestionuoja tokių bendruomenių stabilumą, iškeliant faktus, kad dažnai žmonės tampa tik įrankiu verslo planui. Minėtas serialas puikiai atskleidžia A. Neumanno charizmą ir desperatišką norą įgyvendinti savo idėją įkurti bendradarbių bendruomenes visame pasaulyje, nepaisant grandiozinių finansinių machinacijų. Toks tvirtas pasitikėjimas atrodo labai inspiruojantis, tačiau kartu ir šleikščiai toksiškas visuomenės gerbūviui.
Filme „Geras gyvenimas“ interviu duoda tiek patys projekto įkūrėjai, tiek būsto nuomininkai. Jų pokalbiuose daug tikėjimo, kad gyvenimas kartu yra išskirtina galimybė efektyviai ir kokybiškai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Jie su pasididžiavimu vedžioja po skruzdėlyną primenačius kambariukus, kurių daugelis neturi net langų, planuodami dar daugiau tokių kompaktiškų būstų ir kitose šalyse. Viena gyventojų dalinasi pasvarstymais apie ateitį – bus nuostabu be perstojo keliauti po pasaulį, apsistojant tokiuose kūrybiniuose klasteriuose.
Žaviausias šios dokumentikos elementas yra tas, kad filmo autorės sugebėjimo ypač grakščiai įsliūkinti į bendruomenės namus, labai iš arti parodant buto residentų buitį. Jos subtiliai ir mandagiai liudijo atmosferą, kamerą paverčiant tykiu stebėtoju, o ne aktyviu savo nuomonę prikaišančiu veikėju. Buvo palikta pakankamai erdvės šio filmo žiūrovui pačiam susidaryti vaizdą apie tokį sparčiai populiarėjantį gyvenimo stilių. Tik po fimo peržiūros viena režisierių išdavė, kad kol filmas buvo baigtas, projektas pasisuko visai ne ta linkme kaip tikėjosi jos dalyviai, o jų lyderis, besididžiuojantis, kad čia iškėlė net savo vestuves, su nuotaka jau išsiskyrė…
Marta Dauliūtė ir Viktorija Šiaulytė paliečia kapitalistiniams laikams labai aktualią temą iš arti parodydamos, kad už gražių idėjų dažnai slepiasi pinigingi investuotojai, kurių kišenes pildo patys to net neįtariantys rezidencijų gyventojai. Šį filmą galima priimti dvilypiai: kaip startuolių gyvenimo būdo kritiką, arba kaip natūraliai visuomenėje vykstančių procesų atspindį. Siekti savo svajonių ir tikslų nėra blogai, gyventi bendruomenėse taip pat nėra blogai, neturėti socialinių garantijų irgi ne pasaulio pabaiga, tačiau kokia kaina visa tai vyksta – reikia plačiai atsimerkti, stebėti, analizuoti ir diskutuoti.
Bang bang, Silvija