Buvo ruduo, į kino seansą „Kino Světozor“ atbėgome vėluodami – ne kasdien akis atmerki Prahoje, todėl kelionių alkis privertė kuo daugiau pamatyti ir patirti. Su Roku patikrinome kelintą valandą paskutinis tramvajus namų link ir nupirkome bilietus į naujausią prancūzų režisieriaus Leos Caraxo filmą – roko operą „Anetė“ (Anette, 2020). Taip taip, nepaisant istorinės Prahos architektūros, galerijų ir meno muziejų, saujelių vandens dviračių po Karolio tiltu ir veganiškų kavinukių, prahiečiai dar turi privilegiją pamatyti pasaulines kino naujienas pirmieji. Kanų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas, šis filmas Lietuvos kino teatrus pasieks „Kino pavasario“ programoje. Kai kurie „Anetę“ vadina keisčiausiu 2021 m. kinematografijos kūriniu – neveltui jam prasidėjus žiūrovus pasitinka įžūloki titrai: „Kvėpavimas pasirodymo metu netoleruojamas, todėl prašome giliai įkvėpti dabar“.
Nuo pat ankstyvųjų savo filmų „Vaikinas sutinka merginą“ (Boy meets girl, 1986) „Blogas kraujas“ (Bad Blood, 1986), „Pont Neuf meilužiai“ (The Lovers on the Bridge,1991), „Pola X“ (Pola X, 1999) iki po trylikos metų sugrįžimo su „Šventaisiais motorais“ (Holy motors, 2012) – Leos Caraxas pasaulyje žinomas kaip atskalūniškas kino poetas. Teatrališki jo filmų herojai įkurdinti peizažuose, kuriuose meistriškai susilieja realybė ir fantazija. Jo filmus žiūrinčiąjam sunku su kažkuo susitapatinti – viskas per daug neįprasta, perfrazuota, per genialu?.. Ir šįkart, nuo pirmųjų „Anetės“ garso takelio akordų, griūna atlikėjus ir žiūrovus skirianti ketvirtoji siena ir patys turime galimybę palydėti aktorius į ekspresionistinį režisieriaus pasaulį. Įrašų studijoje, diriguojamas paties L. Caraxo, užgroja orkestras, aktoriai užima pozicijas ir spektaklis prasideda.
Filmo herojai, komikas Henris McHenris (akt. Adamas Driveris) ir operos solistė Anna Defrasnoux (akt. Marion Cotillard) yra žvaigždžių pora, kurios meilės istoriją stebi pikantybių išalkęs pasaulis. Jis neurotikas ant motociklo, iki kaulo smegenų toks atviras stand up’o scenoje, kad publika nebesupranta, kas jo pasirodymuose tikra, o kas išgalvota, kada laikas aplodismentams, o kada mirtinai tylai. Ji – nepaprasto grožio ir sėkmės sulaukusi moteris chameleonė, kas naktį teatro scenoje mirštanti ir prisikelianti kitai operai iš naujo. Kartu jie tokie neišskiriami kaip – Klimto „Bučinys“, Šahgalo „Gimtadienis“, Magritte „Įsimylėjeliai“. L. Caraxas lengvai kaip bulvarinio skaitalo puslapius sklaido bendrą Henrio ir Anos istoriją: štai balandėliai aptikti polsiaujantys, štai sumaino auksinius žiedus, džiaugiasi savimi ir saule prie baseino. Filme įvykiai vystosi greitai: netrukus žymioji pora susilaukia mažylės Anetės. Nenorint išduoti vieno svarbiausių filmų akcentų, tenka tik užsiminti, kad tai labai išskirtinis kūdikis. Nuo šio taško filmo romantika transformuojasi į tragediją: Henris vis dažniau namo grįžta padauginęs alkoholio, jį pasitinka iš baimės suakmenėjusios Annos akys, pakili meilės istorija prisipildo minorinių akordų. Filmas pasiekia kulminaciją, kai jiedu iškeliauja taiką savo šeimai taiką atnešti žadančių atostogų jachta. Čia, teatrališkai vaizduojamoje dekoratyvinėje jūroje kyla audra, akivaizdi poros santykių krizės metafora. Dramatiškas Henrio monologas ir šiurkštus tango ant bangų talžomo denio su Ana glėbyje, pakeičia šeimos gyvenimą amžiams.
Jeigu tiek realybėje, tiek kine skaudžios patirtys keičia žmonių vertybes, pasaulio suvokimą, elgseną su savimi ir kitais – L. Caraxas testuoja žiūrovų kantrybę ir Henrio personažą toliau ridena „žemyn“. Pagrindinis veikėjas nėra pavyzdinis tėvas, labiau šaltakraujis, savanaudis, brutalus. Apskritai, turinys, kuriame dėmesys skiriamas vaikams, yra jautrus ir keliantis daug diskusijų. Henrio elgsena su jo dukrele koreliuoja į tokias temas kaip psichologinis smurtas, išnaudojimas, godumas, #metoo judėjimas. Ar istorijos moralas turi ryšį su paties L. Caraxo ir jo dukros Nastya’s santykiais? Viename interviu režisierius atskleidžia, kad išgirdęs apie filmo idėją, jis sunerimo, kad negali kurti filmo apie blogą tėvą, rizikuodamas nuliūdinti devynmetę dukrą. Tačiau pasiryžo padaryti šį filmą į jį sudėjęs visas abejones ir baimes apie tėvystę ir dedikuodamas filmą savo vaikui. Tuo labiau, kad jiems abiems ypač patiko planuojamo filmo garso takelis.
Grupė „The Sparks Brothers“ – legendinis sintezatorių duetas Ronas ir Russellas Maelais. Jie pakvietė L. Caraxą kurti filmui scenarijų, pradiniame etape pateikę jam net keturiasdešimt du specialiai filmui parašytus kūrinius. Jų kurti dainų žodžiai ir muzika žygiuoja koja kojon su su filmo režisūriniais sprendimais: išplečia filmo suvokimo ribas, leidžia pažvelgti į istorijos priešistorę, perprasti veikėjų jausmus ir ketinimus. „Man pasisekė su „Sparks“, nes jaučiausi kaip namie klausydamasis jų muzikos. Žinojau juos nuo vaikystės“, – dalinosi režisierius. Ir tai tikrai yra svarus pretekstas pamatyti „Anetę“ – analizuojant ne tik kaip filmą, bet ir kaip vientisą muzikos kompoziciją.
Pirmą kartą Caraxo filme vaidina ir Adamas Driveris – vienas geidžiamiausių šiandienos Holyvudo aktorių, kuriam užtenka būti tiesiog labai išpuikusia savo versija. Jis įtikinimai atlieka vaidmenį: iš charizmatiško narcizo ant motociklo palaipsniui virsta kietaširdžiu niekšu, pasiglemžiančiu dėmesį ir iš savo partnerės aktorės Marion Cotillard personažo. Marion Cotillard perdėtai gležna ir susirūpinusi, tarsi nužengusi iš nebyliojo kino laikų, kur neturi teisės pratarti griežto žodžio, todėl savo jausmus išdainuoja, arba išduoda giliu žvilgsniu. Tam, kad ši aktorė prisijungtų prie filmo komandos teko laukti net du metus, prieš planuojamą filmavimą M. Cotillard dar laukėsi. Šios nuostabios aktorės filme gerokai per mažai, deja, tragedijų herojės visada per anksti pasitraukdavo iš istorijos epicentro dar nuo Romeo ir Džiuljetos laikų. Tačiau tai nesutrukdė „Anetės“ kūrėjams nufilmuoti pasaulio sinefilų pripažintą viena karščiausių XXI a. sekso scenų: gaivališką, aistringą ir erotišką, kurioje duetas dar spėja ir sudainuoti keletą posmų teksto, kas šiam paveikslui prideda chuliganiško originalumo. Labiausiai nepatogu, kad šios aistringos meilės fone, galima nujausti, kaip vienas iš personažų poros jau fantazuoja kaip įvykdys nusikaltimą, o kitas – kaip taps to nusikaltimo auka.
„Tarp 20 ir 30 metų amžiaus aš sukūriau tris filmus, tarp 30 ir 40 – vieną, o tarp 40 ir 50 metų – tik keturiasdešimt minučių. Nelabai geras startas“ (Leos Caraxas) Kodėl verta pamatyti „Anetę“, net jei nėra artimas poetiškas ir sentimentalus šio keistuolio su tamsintais akiniais kinas? Pirma – šiandien Leos Carax 61-eri ir jo naujausias filmas „Anetė“ – susimąstyti verčianti gyvenime galinčio nutikti kriminalinio atvejo analizė, siekianti įtaigiai iliustruoti pagrindinių herojų klystelius, kurie atvedė prie tragiškos atomazgos. Antra – visuose Leos Caraxo filmuose kaip laisvės, kūrybiškumo, tikro gyvenimo skonio ir pavojų simbolis rieda motociklai, kuriuos jis vadina le sourire de la vitesse – greičio šypsena.Trečia – „Kino pavasario“ organizatoriai šiemet kviečia ir į dokumentinį filmą apie grupę „The Sparks Brothers“. Ir dar – atsitiktinis sutapimas, o gal reikšmingas ženklas neatidėlioti peržiūros šiandienos aktualijų kontekste. Paklaustas, kas įkvėpė mažosios Anetės personažą režisierius dalinasi istorija. „Pirmas įsivaizdavimas, kuris aplankė mane buvo daugiau jausmas arba intuicija: mažytė žvaigždė, vieniša ir pasiklydusi nesibaigiančioje tamsoje – Anetės mažumas prieš visą pasaulį. Ir tada aš pagalvojau apie Mašą, mažą mergaitę iš Ukrainos. Keletą metų atgal teko gyventi su ja ir jos mama Ukrainoje. Ji tebuvo dvejų tuo metu, nuostabus vaikas. Kas man įsiminė, kad kartais elgdavosi kaip senutė ir buvo išskirtinai magiška. Maša yra Anetės įkvėpimas.“
Bang bang, Silvija
