Pasiilgtas! Šiemet kino festivalis „Kino pavasaris“ siūlo išskirtinai daug ir gerų filmų ne tik nuotoliniu būdu, o pagaliau GYVAI. Tiek gerų, kad esame pasiruošę atsispirti šildančiai saulei ir gerai pavarvinti akis ir suminkštinti širdis kino teatruose. Stropiai išnagrinęję programą, iš kokio penkiasdešimt sudominusių, atrinkome dešimt filmų, kuriuos nematomomis gijomis jungia švelnumo tema arba bent jos užuomenos. Kaip yra pasakęs Tibeto šviesulys Dalai Lama XIV, švelnumą ir atjautą atsinešame su motinos pienu, o 7 milijardai žmonių yra gyvena tik todėl, kad jais kažkas rūpinosi, teikė šilumą ir paramą. Mūsų realybėje šiandien kaip niekada daug informacijos apie smurtą, prievartą, baimę, mirtį, todėl šis filmų sąrašas sudarytas su intencija, bent trumpam atsigręžti nuo globalinės kančios ir persvarstyti save. Leiskime geram kinui iš viso pasaulio mus dvasiškai keisti, įkvėpti, sujungti, žinant, kad kartu esame stipresni.
Alkarasas (2022, Ispanija, Italija, rež. Carla Simón)
Filmo veiksmas sukasi apie šeimą, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra darbas persikų ūkyje. Šeimyninę idilę sugriauna planas dirbamos žemės teritorijoje įrengti saulės baterijas. Filmo herojams tai netikėtas iššūkis, su kuriuo kiekvienas jų bandys susitaikyti skirtingai. Tai išskirtinai intymus žvilgsnis į šeimos gyvenimą iš arti, kuriame telpa nepaprastai daug švelnumo filmo herojams, sentimentų vaikystei ir viltį nešančio katolanietiško vėjo gūsių. Filmas paremtas režisierės Carlos Simón autobiografiniais faktais, o 2022 m. Berlyno kino festivalyje apdovanotas prestižiniu „Auksinio lokio“ prizu. 2017 m. šios režisierės debiutas „Vasara, 1993-ieji“ susišlavė daugiau nei 30 apdovanojimų visame pasaulyje.
Memoria (2021,Kolumbija, Tailandas, Jungtinė Karalystė, Meksika, Prancūzija, Vokietija, Kataras, rež. Apichatpong Weerasethakul)
Už nuostabų filmą „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus” (2010 m.) režisierius Apichatpongas Weerasethakulas gavo „Auksinės palmės šakelę”. Naujausias jo filmas žada kelionę po egzotišką ir gaivališką Kolumbiją, kurios peizažuose save atrasti bando pati Tilda Swinton. Poetiškas, kinematografiškas, mistiškas – toks yra šio kūrėjo kinas, suteikiantis galimybę atitrūkti nuo realybės ir leistis į savotišką pasaulį, kuriam suprasti reikės aktyvuoti jusles.
Eržilas ( 2021, Jungtinės Valstijos, rež. Sean Baker)
Maikis Seiberis yra pinigų prasimanyti siekiantis sukčius. Buvusios porno žvaigždės sugrįžimas į gimtąjį Teksasą – pilnas juokingų nesuspratimų, per kuriuos, lietuviams neblogai pažįstamas amerikiečių režisierius Seanas Bakeris, atskleidžia marginalių atskalūnų kasdienybę ir pasaulėjautą. Filmų „Mandarinas“ (2015 m.) ir „Floridos projektas“ (2017 m.) autoriaus S. Bakerio humoro jausmas ir žmogiška atjauta nepritapėliams visu grožiu išsiskleidžia 16 mm juostoje. Šis filmas yra puiki tolerancijos pamoka – charizmatiškojo filmo herojaus gyvenimo būdą galima smerkti, tačiau slapta vistiek simpatizuoti jo priemesčių gatvėmis šmėžuojančiai apnuogintai „sėdynei“.
Mažytė mama ( 2021, Prancūzija, rež. Céline Sciamma)
Po močiutės mirties Nelė padeda tėvams tvarkyti namus ir jame likusius šeimos daiktus. Bežaisdama šalia esančiame miške, mergaitė sutinka savo bendraamžę ir tarp jų užsimezga ypatinga draugystė. Režisierė Céline Sciamma itin subtiliai pažvelgia į gyvenimo ir mirties temas vaikų akimis. Kaip ir kitame jos filme „Liepnojančios moters portretas“ (2019 m.), lėtai ir jautriai neriama gilyn į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, pastangas priimti ir susitaikyti su realybės iššūkiais. San Sebastiano festivalyje filmas buvo įvertintas žiūrovų kaip geriausias.
Likimas ir fantazijos ( 2021, Japonija, rež. Ryûsuke Hamaguchi)
Oskarams nominuoto filmo „Drive my car“ ( 2021 m.) režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi tais pačiais metais sukurtas filmas „Likimas ir fantazijos“ – odė žmogiškiems santykiams ir jų peripetijoms. „Drive my car“ dovanojo lėto, meditatyvaus kino malonumą, kurį papildė literatūros kūrinių įkvėptas scenarijus, filosofiški dialogai, nestandartiniai personažai. Automatiškai kyla lūkestis, kad naujame režisieriaus filme, per išieškotas formas ir originalius sprendimus bus pratęsta pažintis su šiuolaikine Japonijos kultūra ir jos humanizmo idėjomis.
Balkoninis filmas ( 2021, Lenkija, rež. Paweł Łoziński)
Didysis prizas Lokarno kino festivalyje už filmą, kurį režisierius sukūrė… balkone. Daugiau nei tūkstantis interviu, kuriuose praeiviai – pašnekovai atskleidžia kokie skirtingi, neprognozuojami, kūrybiški ir įdomūs yra žmonės. Lenkiškas filmas, kuris, festivalio organizatorių žodžiais tariant, šiuo įtemptu laikotarpiu atneš daug šviesos ir tikrumo.
Dainos lapei ( 2021, Lietuva, Latvija, Estija, rež. Kristijonas Vildžiūnas)
Gera prisiminti Kristijono Vildžiūno 2010 m. filmą „Kai apkabinsiu tave“ ir po ilgos pertraukos kino ekranuose sulaukti naujo šio režisieriaus kūrinio. „Dainos lapei“ – fragmentas iš jauno vyro Dainiaus gyvenimo, kuris išgyvęs mylimosios netektį pasitraukia į provinciją ir mokosi sapniaregystės paslapčių. Filme susipina realybė ir vizijos, ilgesys, kančia ir paguodos ieškojimas. Dvasinę patirtį žadantis, mitus ir folklorą aktualizuojantis lietuviškas kinas, kuriame niekas neskuba, kuris beldžiasi į širdį, atverdamas asmenines ir kolektyvines traumas. Palaikykime nacionalinio kino kūrėjus.
Mūsų namai (2022, Bolivija, Urugvajus, Prancūzija, rež. Alejandro Loayza Grisi)
Šiame dešimtuke turėjo atsirasti vietos filmui, kuris kalbėtų apie tradicijų svarbą šiuolaikinio pasaulio progreso kontekste. Žmogaus ir gamtos bendrystė Bolivijoje: gelbėtis, ar pasiduoti žemę užklupusiai sausrai, tokia dilema kankina kečujų genties porą Virginio ir Sisą. Filmas pasakoja apie tolimos šalies žmonių ritualus, tradicijas, kasdienybę. Ten jų namai, tačiau globalinės ekologinės katastrofos prieigose suprantame, kad klimato kaita palies kiekvieną iš mūsų. Švelniai apie brutalius pokyčius, suteikiant galimybę persvarstyti savo santykį su mus supančia aplinka ir pranašingais jos ženklais.
Mokytojas Bachhmanas ir jo klasė ( 2021, Vokietija, rež. Maria Speth)
Vaikai iš skirtingų šalių ir skirtingų kultūrų susitinka toje pačioje mokytojo Bachhmano klasėje. Čia ne tik mokoma įprastų mokyklos disciplinų, tačiau kiekvieno jų gyvenimai papildomi tolerancija, empatija, stiprybe, čia kyla emocijos, vyksta katarsiai. Ir viskas mokytojo Bachhmano globoje, pasižyminčio neįprastais mokymo metodais, požiūriu, kūryba ir išskirtine laisve. Filmas, kurį labai reikia pamatyti, kai mūsų pačių šalis pasipildė keliasdešimt tūkstančių karo pabėgelių iš Ukrainos, siekiant suprasti vienas kitą ir priminti vieni kitiems, kad esame vertingi tokie, kokie esame, nepriklausomai nuo (ne)susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių. Publikos mėgstamiausias filmas Berlyne apdovanotas „Sidabriniu lokiu“.
Blogiausias žmogus žemėje ( 2021, Norvegija, Prancūzija, Švedija, Danija, rež. Joachim Trier)
Teko ilgai svarstyti ir rinktis, ar kritikų ir publikos išgirtas „Blogiausias žmogus žemėje“ turėtų užimti kito gero filmo rekomendacijos vietą. Bendrame kontekste filmas pasirodė pervertintinas, tačiau ieškant švelnumo – tai filmas, kuris prašosi būti pamatytas festivalyje. Julijai trisdešimt ir jos gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis – santykiuose ji neranda pilnatvės ir pasinaudojusi proga ketina pradėti gyvenimą iš naujo. Neapsisprendusi, pasimetusi, altruistiška ir savanaudiška kartu, Julija tokia, kokie yra XXI a. individai netobuluose kasdieniuose gyvenimo sprendimuose. Ir jeigu pagrindinė herojė Jus nervins – tai vertėtų pagalvoti, ar joje neįžvelgiate dalelės savęs. Kanų kino festivalyje aktorė Renate Reinsve apdovanota už geriausią moters vaidmenį.
Šie ir dar daug kitų kinematografijos stebuklų festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 24 – balandžio 3 dienomis visoje Lietuvoje www.kinopavasaris.lt
Bang bang, Silvija
