Ar pažįstamas jausmas, kai laidiniu telefonu paskambini vidurinės mokyklos simpatijai, atsiliepus mamai paprašai ją/jį pakviesti ir pagaliau įsimylėjimo objektui priglaudus telefono kriauklę prie ausies, tyli kaip burną prisėmęs ir klausai to širdį glostančio „Alio. Alio. Labas, kas čia?“. Kartais tyla iki numesto ragelio siekdavo tris sekundes, o kartais mušdavo rekordą iki trisdešimt, bet visada, visada skambinti buvo verta!
Būtent tokius tyrus, naivius ir gyvus paauglystės „nusikaltimus“ priminė naujausias amerikiečių režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmas „Saldymedžio pica“. (Licorice Pizza, 2021) Neišlaukę premjeros vietiniuose kino teatruose, nukeliavome į Varšuvos širdyje stūgsančią „Kinoteką“, kur mus svetingai pasitiko raudonos išsėdėtos istorinio kino teatro kėdės.
Nuo pat pirmų filmo akimirkų visas jusles pasiglemžia 1970-ųjų Kalifornijos spalvos, kostiumai, gatvėmis zujantys automobiliai, grupės „Radiohead“ gitaristo Jonnio Greenwoodo muzikinės kompozicijos. Filmas, nuo kurio dėmesio neatitraukia net ir priekyje sėdinčio ir titrus užstojančio žiūrovo plikė. Filmas, laiko mašina bloškiantis keletą dešimtmečių atgal, kurie metams bėgant vis labiau ir labiau tampa tik istorija.
Išskirtinis filmo bruožas – tempas. Veiksmas vystosi taip greitai, kad vos spėji vytis herojų gyvenimus ir sprendimus ir tai suteikia istorijai pulsuojančio rock and roll‘o. Filmo įsimylėjelių duetas irgi su priešistore: Aktorė Alaina Haim (Alaina) – trijų sesių indie roko grupės HAIM narė, o aktorius Cooperis Hoffmanas (Garis), legendinio aktoriaus Philipo Seymouro Hoffmano jaunėlis sūnus. Abu jie per savo tėvus turi ryšį su „Saldymedžio picos“ režisieriumi Andersonu: Alainos mama buvo jo dailės mokytoja, o Hoffmanas vyresnysis vaidino tokiuose filmuose kaip „Bugio naktys“ (Boogie nights, 1997)„ Mokytojas (The Master, 2012).
Debiutuojantiems aktoriams ypač puikiai pavyko „prigyti“ 70-uosiuose ne tik dėl autentiškos filmo scenografijos, ar kitų atributų. Alaina puikiai atspindi jaunos moters situaciją, kuriai įsitvirtinti pasaulyje reikia dirbti daug skirtingų darbų, siekiant gauti vaidmenį kine eiti į pasimatymus su senais pakvaišusiais aktoriais (akt. Seanas Pennas) ir kentėti vakarienes su griežtu ir reikliu tėvu, kuriam neįtinka nei vienas potencialus jaunikis.
Tuo metu C. Hoffmano vaidinamas Garis Valentine’as yra jos priešingybė: paauglys žvaigždė, dalyvaujantis aktorių atrankose, dainuojantis scenoje, kurio galva pramušta ne beisbolu, o nuosavų verslų kūrimu ir pajamų generavimu. Gyvas „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimas, savo darbais liudijantis, kad jei veiksi užsidegęs, gali pasiekti viską. Nuostabi pora iš pirmo žvilgsnio, tik tai, kad Alainai dvidešimt penkeri, o Gariui penkiolika (bang!) T. P. Andersono puikiai pagrindiniam vaidmeniui parinktas duetas, kuriam personažų amžiaus skirtumas absoliučiai nekuria atstumo. Nebent tik kartas nuo karto išspjauna beveik vaikišką, dar labiau aistrą kurstantį konfliktą: „Tu dar vaikas! / O tu sena”.
Nors daugelis ankstesnių šio režisieriaus filmų turi temų ir atmosferinio sunkumo, svarstant apie meilę, šalia „Saldymedžio picos“ iškyla Andersono filmo „Fantomo siūlo“ (Phantom thread, 2017) fragmentai. Jo herojai irgi rafinuotai žaidžia katės ir pelės žaidimą, tarsi kaltindami vienas kitą dėl visko ir kartu negalėdami vienas be kito egzistuoti. Išties, Alaina ir Garis tokio paties, tik dar bręstančio santykio modelio pavyzdys, kuriuo Andersonas analizuoja žmonių individualumo temą ryšyje su kitu asmeniu.
Nuostabus, subtilus nepakartojams T.P.Andersono humoro jaumas lydintis visą jo kinematografiją ir gaivalingu fontanu prasiveržiantis „Saldymedžio picoje“, kur neįmanoma nesišypsoti dėl atsmosferos, situacijų, personažų, jų dialogų. Įtikinanti septyniasdešimtųjų rekonstrukcija, kolektyviai apeliuojanti į kiekvieną iš mūsų dovanodama tą jausmingą jaunystės pažadą, kad visas gyvenimas dar prieš akis.
Žiūrėti, net jei nepatinka saldymedis, bet patinka Nina Simone, The Doors, David Bowie, jei norėtumėte pagulėti vandens lovoje ir pasvajoti apie laisvę, meilę ir taiką bei jei domina išprotėjęs Bradley Cooperio amplua filme. Ir būtinai prieš seansą suvalgyti gabalėlį picos – aktyvuoja amerikietiško konteksto supratimą ir nuteikia jaukiai. 😉
P.S Tai pirmas „Cinema bang bang“ įrašas! Jeigu jį perskaitėte iki galo, siunčiame Jums daug širdies šilumos. Nes šiai svajonei įgyvendinti reikėjo milijonų mikro stebuklų: dviems žmonėms susitikti, karantino metu kažkur Šančiuose žiūrėti filmus, apie juos kalbėtis, sugalvoti projekto vardą, sukurti jam elektroninius namus, nuvairuoti iki Varšuvos ir atgal, pasidaryti lubinų kavos ir pažabojus visus „negaliu, nespėju, nemoku“ drakonus – parašyti šį tekstą. Ačiū!
Bang bang, Silvija ir Rokas
