„Kas nors turi išsiskirti. Sekti iš paskos lengva. Darant ar sakant kažką kitaip, gali apimti keistas jausmas. Tačiau be šios nerimasties nebus laisvės. Prisimink Rosą Parks – JAV pilietinių teisių aktyvistė, labiausiai pagarsėjusi tuomet, kai rasinės segregacijos metu atsisakė autobuse sėdėti juodaodžių zonoje. Tą akimirką, kai parodai pavyzdį, status quo burtas išsisklaido ir kiti paseka iš paskos“. (Timothy Snyder, „Apie tironiją“, Hubris, 2021)
Karo prieš Ukrainą fone, anksčiau nei planuota, Lietuvos kino teatrus pasiekė ukrainiečių ir lietuvių kurtas filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) režisierė poetė Iryna Tsilyk. Dokumentinio kino kūrėjos Giedrės Žickytės prodiusuojamame filme pasakojama Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją.
Švilpiantys sviediniai čia kasdienybė, o durys į rūsyje esančią slėptuvę nuolat atvertos ir pasiruošę saugoti Anną ir jos daugiavaikę šeimą. Pačioje karinio chaoso epicentre moteris kūrena krosnį, ruošia pusryčius, lydi vaikus į mokyklą, o svarbiausia – kartu su visa šeima kuria filmą. Į šį procesą įtraukti ir patys mažiausi, ir kaimynai, savo vaidmenį turi net ir kriauklėje palaimingai plūduriuojantis vėžlys. Filmavimo komandoje yra ir scenaristai, režisieriai, kinematografai, aktoriai… Procesas toks įtraukiantis, kad net gimsta scenos, kuriose „vaidina“ tikri Ukrainos kariai!
Filmo nuotaika svyruoja tarp naminio jaukumo ir nepatogumo – gyvenimas čia teka kiek įmanoma įprasta vaga: švenčiami gimtadieniai, Kalėdos, plešiamos dainos prie stalo, o mokykloje organizuojama abiturientų baigimo šventė. Kontrastiškas vaizdas, kai dvi absolventės, pasipuošę prašmatniomis suknelėmis, susiglaudę šypsosi į objektyvą, kol horizonte prarieda vienas kitas militaristinis automobilis. Tačiau šis filmas kuriamas ne tik tam, kad vyresnioji dukra atsiskaitytų kinematografijos studijoms Kijeve, tai visos šeimos ir jos aplinkos išgyvenimo karo sąlygomis istoriją.
2020 m. prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs filmas buvo sukurtas 2019 m. Galbūt tada jį būtume žiūrėję visai kitaip. Galiu tik spėti, kad su susižavėjimu, šypsena, kukliu palaikymu… Vistiek tiek tai būtų toli nuo šiandienos žvilgsnio – baimės, streso, gilios empatijos, suvokiant, kad prieš Ukrainą kariaujamas karas yra visos Europos kova, o Lietuva galimai irgi tik tironiško diktatoriaus ambicija plęčiant savo valdas.
Nuostabiai graži ir stipri mama Anna Gladka verkia prieš dukros laikomą kamerą – ji jaučiasi kalta, kad nebėgo iš karo fronto ir liko kurti gyvenimą savo namuose su vaikais: „ Kažkam juk reiks atstatyti šį miestą“. Ji tokia mama, kuri gali viską išspręsti, tik deja nesulaikyti langus daužančių sviedinių, griūnančių namų sienų ir viską kelyje šluojančių kerėpliškų tankų. Be nerimasties nebus laisvės. Leiskime šiai gražiai ir drąsiai šeima įkvėpti mus vienytis, kurti, rūpintis, tyrinėti, nepasiduoti provokacijoms. Nebūti sofos politikais, o aukoti, dalintis, pasižymėti įvairiaprasme narsa, o atsivėrus pragarui – ramybe. Nes tai, kaip atrodo pasaulis aplink mus, yra mūsų atsakomybė.
Šalies kino teatrai apsisprendė dokumentinį filmą „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ rodyti anksčiau, dar prieš oficialią premjerą kovo 4 d. Daugelis jų už filmą surinktas lėšas rengiasi paaukoti nuo karo nukentėjusiai Ukrainai.
Bang bang, Silvija
